blogas – tekstų skaitymo būdas

 
TRISDEŠIMT SEPTINTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2015-09-10, 27 komentarai
 
Man tiesiog prireikė išsaugoti kelis komentarus...



2014-04-15 09:16 Marquise

Šį darbą skaitau jau ne pirmą kartą ir kuo toliau, tuo labiau jis man patinka ir tuo aiškiau suprantu, kodėl – todėl, kad paprasčiausiai jis yra parašytas gerai. Suprantu, kad žodis „gerai“ yra gana beprasmis, todėl šiek tiek detalizuosiu:

- Aiški minties raidos struktūra. Ji man artima, skaitydama jaučiu, kaip jis buvo konstruotas ir man tai patinka. Patinka rasti tam tikras detales, per kurių kitimą atsiskleidžia herojaus požiūrio virsmas, jos išdėliotos ne įkyriai, bet taip, kad būtų aptinkamos, identifikuojamos ir turėtų prasmę.

- Labai išbaigtas herojaus portretas. Nors skaitmenizacijos perkėlimas į kūrinius, skirtus ne fantastų auditorijai, mano nuomone, paprastai padaro daugiau žalos, nei naudos, tačiau šiuo atveju jis yra pateisinamas ir priimtinas (kaip išbaigto personažo dalis), be to yra labai gražioje pusiausvyroje su tokiais „romantiniais“ elementais, kaip pvz. „ant šilto lovos smėlio“.

- Aiški ir išbaigta aplinka. Herojus joje nėra pasimetęs ar atskilęs, gerai jaučiasi vertinimas, požiūris, kam taikliai pasitarnauja jo minčių nuotrupos. Nei personažas, nei kuriamas pasaulis neatrodo nenatūraliai vienas kito atžvilgiu.

- Pasikartojimas nėra kažkokia ypatinga raiškos naujovė, tačiau šiame kontekste jis atrodo pateisinamas, padedantis atskleisti rutiną, tam tikrą stagnaciją/ strigimą, beprasmybę ir tt.

Kaip ir sakiau, kūrinys parašytas gerai, tačiau jo paties geru nepavadinčiau, todėl, kad:

- jis balansuoja kažkur ties esė riba – ta dalimi, kuria perteikiamas požiūris, pasaulio ir aplinkos matymas. Suprantama, viskas pasakojama herojaus lūpomis, atsiribojant nuo autoriaus, tačiau tam tikras išsamumas (nepaisant grožiniai literatūrai būdingos raiškos) iškelia tą pojūtį. Juolab, kad nėra ryškaus veiksmo.

- Veiksmo nebuvimas. Neturiu omenyje „šaudau – gaudau“ pobūdžio veiksmą. Gal labiau pokyčių, priežasčių - pasekmių grandinę (paminėtina, kad veiksmas galėtų būti vidiniai herojaus virsmai), veiksmų seką, atvedančią prie išvadų. Šiuo atveju turime vieną lūžio tašką ir didelį kiekį aprašomojo pobūdžio dėstymo. Toks pasirinkimas nesuteikia dinamikos, „neišaugina“ skaitytojo lūkesčio pokyčiams, o kai jie nutinka yra priimami kaip faktas, o ne kaip kažko „pribrendusio“ sprogimas.

- Esminis virsmas. Viskas, kas paminėta aukščiau, būtų atleistina, jei tas lūžis būtų idėjiškai naujas. Dabar turime gana banalią tiesą, įtupdytą į gražiai nutapytą, tačiau statišką paveikslą. Žaismingai ir paveikiai atotrūkį nuo realaus pasaulio perteikė Wall-e, o mums belieka ieškoti kažko naujo :)

Nujaučiu, kad autoriui šis tekstas atrodo išskirtinis todėl, kad vidinių virsmų nagrinėjimas ir bandymas juos perpasakoti skaitytojui nebuvo dažnas jo kūryboje. Tačiau tai nėra reta tema literatūroje apskritai, todėl čia atsiranda tam tikra sankirta: autoriui tai reikšmingiau (kaip kažko naujo išmėginimas), nei tam tikrai skaitytojų daliai (tai, kuri paprastai renkasi vidines, o ne išorines dramas atspindinčią literatūrą).

Kūrinio vertinimas, savaime suprantama, yra baisiai sąlyginis. Jei tai parašytų kažkas iš mažiau patyrusių, turinčių mažiau praktikos ir spėjusių mažiau išlepinti savo skaitytoją – sakyčiau, kad darbas geras. Tačiau, Omnia, nori nenori iš tavęs norisi daugiau ;)

2014-04-11 08:48 omnia

Na, tikiu, jei jau taip sakai. Prastas. Ką gali žinotis, gal ir taip.

2014-04-11 08:41 A Puokas

Ne, Omnia, nesi man niekur ant nuospaudų užmynęs, beje, ir aš ne iš tų, kurių vertinimai ir požiūriai priklausomi nuo tos valandos nuotaikos. Nereikia ieškoti pasiteisinimo kažkur kitur, "virtualioje realybėje" - atseit kerštauja už nežinia ką, akmenukas bate... paprasčiausiai "Didmiesčio banginiai" yra prastas kūrinys. Niekam tikęs net, sakyčiau. Visiškai ne to lygio, kaip gali ir moki rašyti.

Mano komentarui iki recenzijos taip pat tolokai, tiesiog tekstas nevertas recenzijos :). Tikiuosi, pastabas priimsi kaip ir dera priimti bet kokias pastabas - su atitinkama skepsio dalimi.

2014-04-11 03:43 omnia

Net pasimečiau. Tas akmenėlis bate juk kažkur už šio teksto ribų?
:]

2014-04-10 22:59 A Puokas

Pirmas įspūdis - baisi nuobodybė. Pradžioje stilius "šokinėja". Pirmoji pastraipa kažkoks poetizuotas kalbėjimas, kaip minimum po jo lauki Markesiško lygio tęsinio, kažkokio siurrealaus pasaulio. Bet kur tau, anot autoriaus. Antra pastraipa - bandymas siurrealaus pasaulio lūkestį perkelti į virtualų pasaulį. Rezultatas - kūrinys basirodo esąs vienadienė plaštakė, straipsnelis geltonosios spaudos penktajame puslapyje petitu. Įsivaizduokite, atsiras koks apuokas, kuris nesinaudoja kažkokiais soc. tinklais ir neturi supratimo kas tas socialinis kapitalas. O po kokių dešimties metų, tikriausiai, niekas apie tokį nebežinos arba bus pamiršę. Arba tai gulės tik tarp wiki failų kaip prisiminimas apie "senus gerus laikus". Kaip dabar duomenų įrašymas į perfokortas. Taigi, autoriui užteko dviejų pastraipų, kad nedviprasmiškai praneštų skaitytojui - jums pateikiamas nesusitupėjęs vienadienis tikslinei auditorijai skirtas kūrinys. O tada jau galima prailgintuvą - virduliui. dantis - skrebučiui, meną - liaudžiai, dvimatį herojų - į kvadratinį kambarį. Kiek labiau stilistiškai vykusi scenelė autobuse, arčiau realybės, tačiau ją skaitant nepalieka jausmas, kad autorius bando kurti herojų iš antiherojaus. Maždaug, taip yra, bet tai negerai. Kažkoks netikrumas,didaktiškumas herojaus pozicijoje. Tai soc. tinklai, tai rpg...

Antras skirsnis, suprask, turi kitaip atkartoti pirmąjį, sudaryti rutinos, nuovargio lėtumo, nevilties įspūdį, pateisinti herojų nuo realybės bėgantį į virtualybę ir joje matantį tikresnę realybę, nors tai ir, suprask, negerai, bet hipstreris mat parsisiuntė kažką įdomią, turbūt, bobą. Saujomis žeriamos išmintys apie wiki-pipedijas ir t.t. kodus bei raktus ir mygtuko mygimą tekstą apgaubia naktimi. Apgaubtas toks antras skirsnis ir autoriaus intencija. Nakrylsia, rusiškai tariant.

Trečiam skirsnyje herojui sąmonė nuo dantų grįžo. Bachūras pavarė. Vėl pirmosios pastraipos pseudopoetinis pliūpsnis, skambantis, jau man atleiskite, paprasčiausiai kvailai. Dar kvailiau, kad visame skirsnyje tai šen tai ten poetas landžioja nekitaip, nei Pilypas iš kanapių. Ir vėl didaktikos nuojauta herojui slepiantis nuo žvilgsnio tekstuose - "vai jūs vaikai nedarykit kaip Jurgelis daro". Trečio skirsnio intencija lygiai tokia pati kaip ir antrojo - viskas taip pat tik truputį kitaip. Kam du kartus sakyti tą patį? Dlia osobo tūpych?

Ketvirtame skirsnyje sąmonė jau materializavosi. Virto kūnu, taip sakant. Nu liuks, ką čia bepridursi. Ir toliau banalybių tvanas: kaip lėtas interneto ryšys, kaip svetimame feisbuke...
Ir tada tamstą mokytoją prorvalo! Galų gale didaktika iš nujaučiamos, netiesioginės, iš herojiško antiherojaus, per antiherojaus realų (nota bene) pokalbį sukėlusį antiherojaus virsmą herojumi ir blogio atsisakymą bei taipojau paniekinimą beigi išpeikimą, patapo tiesiogine - imkit mane ir pritaikykit. Ir kokios naujos mintys kirbėte kirba herojaus galvoje! - "befeisbukų, betinklaraščių" ir bebatraiščių realūs žmonės! Čia matyt kai herojus dusyk pagreičiui miestą netikėtai išvydo jo galva susijaukė ir ėmė plerpti kaip sena boba.

Penktame skirsnyje vėl kartojamas ketvirtas. Nieko naujo, nieko kitaip. Užtvirtintas herojaus virsmas. Du kartus. Trabant zwei cylinder, kaip sakydavo vienas mano prietelius alų dviems užsakinėdamas. Ir vėl pamokomasis tekstas. Juk net pasakas pabaigia ne "ir išsitaškė jos smegenys po laukus už jos negerus darbus", o "ir aš ten buvau, midų aų ir taip toliau ir per barzdą varvėjo".

Ką, mano galva, daryti? Rašykite vienodu stiliumi. Rašykite arba apie tai, ką labai gerai žinote ir 111 procentų jaučiate, arba apie tai, ko visiškai nežinote. Kurkite pasaulį arba jį aprašykite, nekonstruokite pusinių pasaulių, jie visada liks nei gyvi, nei mirę, ir bus nebeaišku ar laidoti, ar švęsti. Nekartokite to, kas pasakyta, keletą kartų, nebent kuriate kažką, kas savo efektu panašu į pasaką be galo. Redaguokite savo kūrinius, kad juose neliktų materialių sąmonių ir nematerialių nesąmonių. Ir nepamokslaukite tekstuose. Pamokslaukite komentaruose :).

2014-03-25 22:33 klimbingupthewalls

tai vienas tokių kūrinių, kurį galima skaityti daug kartų ir kas kartą bus apie ką pamintyt. gal jis lyg nauja diena? vakar diena yra panaši į šiandien, o rytoj bus vėl tokia pati, bet jose tos pačios smulkmenos yra ne pilkos, o lyg vitražiukai. šiandien taip susidėliojo, ryt kitaip. kaleidoskopas. man simpatiški šie banginiai.

4,6 klubui. prie šito dar grįšiu.

2014-03-24 13:41 IB

Man patiko pakartojimai ir kad įsitikinčiau jų reikalingumu, perskaičiau net kelis kartus. Ir ką? Paliko neblogą įspūdį. 4

2014-03-21 19:10 Tom Kom Potas

Įdomia forma pateikiamos nūdienos didmiesčių aktualijos (kibernetizacija, susvetimėjimas, pavojus užsiciklinti rutinoje atkartojant vis tą patį rytą). Yra ir vaizdingos raiškos, ir gilesnio egzistencinio grybštelėjimo, ir subtiliai fantastinės, nenuvalkiotos ateities vizijos. Ko pasigendu? Kiek perkrautas pasirodė tekstukas, per daug pabandyta aprėpti, plius tas melancholiškai lėtas veiksmo vystymas (nors gal ir nebuvo tikslo specialiai kurti įtampą...) o pabaigoje kažko... kokio nors sprogimo (Jonos išsivadavimo iš banginio visdurių kad ir :) laukiau. O ėmė ir išsikrovė mobilusis (: Bet pateikta viskas meistrišku stiliumi. 4,2

2014-03-21 09:57 tictac_it

Kokybiškas , tvarkingai parašytas tekstas. Šiek tiek sintetinio manieringumo yra - be abejonės tai tinka tematikai. Bet kasdien susiduriant su panašiais dalykėliais :) , tik "panašiais", aišku - skaitymo malonumu neįtraukia. Subjektyvu, nieko nepadarysi . 3,66 almanachui

2014-03-19 15:44 Lengvai

Komentaras mano yra žemiau, o vertinimas klubui: 4,1

2014-03-16 18:31 diena naktyje

Ateities tekstas. O gal dabarties, kai jau nebeaišku, kur gyvenimas tikresnis, kur gyvename labiau – ekranuose ar ten, kur stovime, sėdime, judame. Kai stotelėje stovi 10 žmonių, 9 iš jų įsmigę į ipadus, o ne vienas į kitą kaip kažkada.

Virtualios ir gyvenimiškos erdvės persipynimas, tam tikras veikėjo pasimetimas, aplinkos ir joje egzistuojančių objektų sąlygiškumas, net veikėjo buvimas tarp žmonių sąlyginis – nes vis tiek visi kitur.

„Emocinė reakcija vėluoja tarsi tai būtų lėtas interneto ryšys“, „apgirtęs nuo realaus, apčiuopiamo miesto“

Miestas ir žmonės be mygtukų. Vis dar.

Už modernumą, o gal, kaip sykis, už realios realybės sučiupimą - 5

2014-03-14 23:30 Erla

Idėjai ir aktualijai norėtųsi daugiau ryškumo, mažiau apkrovimo. Pradžioje ir vėliau tekste prasimuša kiek nuobodoki aprašymai, atsiliekantis tempu nuo didmiesčio ritmo. Virtualumo ir erdvės sąvokos daugiau deklaruojamos nei perteikta jų giliaprasmybė.
Almanachui 3.8

2014-03-10 20:33 Daineko

virsmas. yra įdomi mintis apie per naktį susikaupusias mintis. sklandus tekstas.

4

2014-03-07 17:41 lengva

Eina sau... kaip apmaudu. Buvau parashiusi dvimetrini komentara, o jis dingo pozemio banginyje, ne ryshio zonoje:( Nebekartosiu jau. Pienes va shypsosi geltonai, mashalu debeseliai juda, shoka...
5 almanahui. Ir tikrai ne asmenishkai omniai, o uz pasiskaityma bechepsint ish pasitenkinimo. Bravo bravisimo!

2014-01-22 13:51 omnia

Ačiū, pralinksminot.

2014-01-22 10:16 Kadagys

Dabar jums parašysiu tokį komentarą Šnekoriaus stiliumi.
Meninė išraiška yra apgailėtina, darželinukų lygio. Vaikiškos pasakos gražiau parašytos. Geriau eikite plauti grindų, žinoma pliekiu kuolą 1 su dviem minusais.

2014-01-20 11:59 klimbingupthewalls

(kadangi ir kiti sakiniai be stabtelėjimų, gal taip sumanyta? tuoj bus aiškiau)

2014-01-20 11:35 klimbingupthewalls

jau pirmas sakinys kliūna:
Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.

keisčiau į:

Atsibusti sunku. Man patiktų, jei tai primintų atoslūgį – išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.

tęsti?

2014-01-15 13:11 Svoloč

Žiauriai geras apsakymas. Labai modernus, tie visi pikseliai, 3G, 2D, finikulieriai, feisbukai, debesys kvėpuoja dvidešimt kelinto amžiaus deguonies koncentratais.

2014-01-10 15:46 Lengvai

tuo pačiu sustabdau žadintuvą ir pasitikrinu - ajajaj! kuo "tuo pačiu"?

Nežina, kodėl Omnia sakė, kad nelabai jam įprastas kūrinys. Man pasirodė labai Omniškas.

Apskritai, parašyta, žinoma, gerai. Tekstas skaitosi lengvai, kai kur reikia įtempti dėmesį, kad suprastum autoriaus norimas perduoti mintis - kas yra sveikintina.

BET, yra vienas labai didelis BET iš mano asmeninės pozicijos. Kūrinys nesudomina. Netgi pasakyčiau, kad skaityti buvo gana nuobodu (tikiuosi autorius nepyks už tokį gal ir bereikalingą atvirumą).

Skaitydama pirmą dalį vis galvojau, kad tai - įžanga, po to tikrai bus kabliukas, antrą dalį skaičiau dar tuo tikėdama, galiausiai supratau, kad visas kūrinys taip ir praslys paviršiumi manęs nepamovęs. Gaila. Nes toks geras bandymas ir idėja.

4

2013-12-23 21:32 bibliotekininkė

Priekaištų kaip tekstui neturiu. Gal šiek tiek ne mano tema, man visi tie socialiniai tinklai, jų potemės.. Tačiau vertinant objektyviai, tekstas griežtai tvarkingas, net sunku prie ko nors prikibti. Tarsi magiškas siurrealistinis pasaulis, kuriame gyvena individas ir mes. Virtuali realybė persipinanti su realia kasdienybe taip, kad net sunku viena nuo kitos atsieti. Ir nelabai jau supranti, ar berniukas tikras, jeigu jau mūzos sėdi šalia ir geria kavą:)) Ir plaukioja banginiai ir laivai tarp stotelių. Tekstas kvepia rutina, o herojus jaučiasi vienišas dideliame jį prarijusiame mieste.

2013-12-23 01:04 Gija_

Norisi šį tą koreguoti, gryninti, neaiškumai man atrodo kai kur nepageidautini, klaidinantys. Bet tai daugmaž kosmetiniai dalykai. Pvz., „merginos laidai balti, aiškiai fonas, gali būti net penktas“ – neesminis nukrypimas, bet skaitytojui neaiškus, o kadangi neesminis + neaiškus, tai ir tarsi apkraunantis tekstą.

Vaizdas kažkiek siurrealistinis, fantasmagoriškas, todėl kūrinys gan atviras interpretacijoms. Mano versija - čia beveik apie mus. :) Apie kompiuterizacija apsikrėstusio pasaulio „zombius“, kur pasaulis tarsi susiskaldo į dvi dalis: tolimą - artimą erdves, beveik kaip Melniko romane. Šiuo atveju tolimoji – kur apčiuopiami daiktai, tikros gatvės, realus betarpiškas kontaktas su žmogum. Artimoji erdvė – ipad ekranas, langas į virtualią erdvę, kas pasiekiama keliais mygtuko paspaudimais; čia žmonės lyg pusakliai kačiukai – pasyvūs, paklūstantys, trumparegiai; joje įklimpęs lyr. herojus patiria lyg kokį egzistencinį nerimą – neviltį, beprasmybę, kolektyvinę vienatvę, urbanistinio miesto šaltį.

Savitas stilius ir keista teksto atmosfera užsupa, veikia kažkaip psichodeliškai – tai man atrodo kaip kūrinio privalumai bei išskirtinumas.

2013-12-22 11:14 Damastas

Už skaitau.priešpaskutinį komentarą.kažką dar norėjau pradėti, bet ten taip viskas diplomatiškai išdėstyta, nežinau ar man butu pavykę buti tiek pat subtiliu, todėl nuo savęs nedadesiu nieko.

3 už pastangas.

2013-12-20 19:56 Dvasytė

Pet ar tia Mylitsta tyciojatsi its manęts?...Ką po perkūnaits reitskia tats fu fu fu???

2013-12-20 18:05 Mylista sutinka su viskuo

Kad būtų rami sąžinė, perskaičiau dar kartą. Antru skaitymu tas signalas, ta žinia, kurią, manau, norėjo perteikti autorius, gal šiek tiek girdimesnis. Gal. Nesu visai tikras. Bet kokiu atveju, kad ir koks būtų buvęs tas autoriaus pageidaujamas perteikti signalas, triukšmo/signalo santykis yra toks didelis, (su 3G debesimis, urvais, drakonais ir inžinieriaus Garino hiperboloidais etc.), kad negali būti tikras, ką čia reikėtų išgirsti, ir pavargsti besiklausydamas.

Kai buvau vaikas, tai su draugais kalbėdavau slapta kalba - kufuriafią bufūdafavafo lafabafai sufunkufu sufuprafastifi. Papildomos informacijos neįdėta, įmaišyta papildomo triukšmo. Nuo to, kad kalbą sunkiau suprasti, jis nepasidarė gilesnė ar protingesnė. Gal būt, šiek tiek stilingesnė. Galbūt. Šiame tekste yra gražių minčių, rašoma komplikuotai ir neretai elegantiškai, darbo į jį įdėta daug. Tokia šito teksto bėda - persistengta, perlenkta, perstilizuota. Dėl šiek tiek stiliaus aukojama daug aiškumo, minties, siužeto, prieinamumo - tiek daug, kad tekstas pasidaro varginantis ir monotoniškas ir beveik nebeįskaitomas. Nors, rašykai, statistiniu požiūriu žiūrint, dažniausiai yra metaforinės, miglotos ir neįskaitomos minties erdvė, ir jos gyventojams toks kalbėjimo būdas neretai patinka. Anksčiau Omnia būdavo netgi labai lengvai įskaitomas. Eksperimentuoja? Na, sėkmės. Chaotinė poezija valdo. (Ne)sąmonės srautas veža. Sapnas ir virtualybė tikresni už gyvenimą ...

P.S. Beje, tekstas šiek tiek susišaukia su Hugo prizą laimėjusia apysaka "Fast Times at Fairmont High". Iš pradžių net pagalvojau, kad teksto idėja iš ten, bet, tur būt, ne.

2013-12-20 11:52 Dvasytė

Pelnyta, pelnyta pergalė, tsitam tikrai nepeturiu jokių priekaitstų, jei anktsciau vits turėdavau kai ką dėl itslindutsių nuogų kontstrukcijų, tai tsį kartą vitsitskai ne...norts...pamenu tats, na gal ir daugiau aitsku puvo, pet tats man lapiautsiai įtstrigo, Nepūtiets planeta, dapar ką tik patsitiktslinau pavadinimą, tai tsitats taip pat puvo pe jokių priekaitstų ir lapai, taciau...taciau kai tu kazką ten vitką pradėjai aitskinti po tuo kūriniu, tai...tai tada puvau gerokai nutsivylęts, tu tada kaip ir tsugadinai man įtspūdį ir kūrinį, pet...pet po kiek laiko tsupratau, kad its etsmėts tai ne, tu tik temoki vieną kūrypots putsę paaitskinti, o kita...kitots gal ir neįmanoma...zodziu pim pim, tik tsiaip ėjau pro talį. o Mylitsta, kad jau vits tiek ėjau, tai ats taip ir tspėjau, kad jits puts palanketsnits tam Tsprigtui, nets jits ir pats yra lapiau tokiots nuotykinėts...kartą man rodots etsu jam ir patakęts, kad vyretsnio amziauts vaikų, paauglių nuotykinėts lit. ratsytojats ir natūralu, kad tokia lit. ir vaikamts, ir tsuaugutsiemts jam lapai patinka, pet aitsku, jo latsiniai tikrai tskanūts ir jits lapai laikotsi zodzio, HO HO HO...O Tspentserits...tats tsuntsnukiukats ir mane taip maloniai nutstepino, nets vitsitskai nezinojau kaip jits paltsuots, vitstitskai neutuokiau ir neturėjau jokių tspėjimų.

Dėl Vakvako turėjau tspėjimų.

2013-12-20 10:24 Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų

Pelnyta, pelnyta pergalė. Baisiai geras tekstas. Pamenu skaičiau pavadinimą ir galvojau, jėzus, marija, bus kažkoks tai sulietuvintas "Makleriai".

Puikus darbas, spaudžiu ranką

 
< 2015-09-09 knygos 2015-09-11 >
2015-09-11 05:01 Raimundas ZabarauskasUžsigulėjo. Gal perrašysiu?
2015-09-10 23:46 dovydasKodėl ištrynei? Geras kūrinys buvo.
komentarų: 2neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 0
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Data to įrašo, kuriame yra pats tekstas (yyyy-mm-dd):

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama