raimundas zabarauskas 2006-04-25 lietuvos universitetai
     2006 balandis
    
  3 10 17 24
  4 11 18 25
  5 12 19 26
  6 13 20 27
  7 14 21 28
1 08 15 22 29
2 09 16 23 30
 



Vėliausi komentarai:
05-25 civilizacijai tr...  06-06
06-05 deklaratyvi įst...  06-05
06-02 pilietinis ugdym...  06-04
06-03 tik kartą ir s...  06-03
06-01 pamažu daraus n...  06-01
05-30 kinietiškas kva...  06-01
05-29 idiotizmo rūši...  05-31
Vytautas Daujotis, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos mokslo tarybos narys, apžvelgia taip vadinamą Gliono deklaraciją: Istorija atskleidžia, kad universitetų puoselėjamos vertybės – integralumas, išskirtinumas (nepaprastas meistriškumas), bendrystė, atvirumas, pagarba, pilietiškumas, laisvė, atsakomybė, bešališkumas, tolerancija (visa tai įgyvendinama autonomiškoje mokymosi bendrijoje) – nėra intelektinės puošmenos ar asmeninės naudos dalykai, o turi savo tikrąją prasmę. Šios vertybės yra esminės siekiant, kad žinojimo siekimas būtų veiksmingas.

Leonidas Donskis rašo: Galutinai paaiškėjo, kad mus iki šiol valdo visus finansinės ir politinės galios svertus savo rankose turinti tarybinių vadybininkų klasė, kurią gali vadinti kaip tik nori – nomenklatūra, naująją klase, partiniu-ūkiniu aktyvu ar senųjų vaikinų tinklu. Nuo to jos esmė nesikeičia.

Lietuva kai kuriuose savo gyvenimo sektoriuose neatpažįstamai pasikeitė. Bet mūsų politikoje ir su ja tiesiogiai susijusioje akademinėje sferoje (kuri yra ar bent jau turėtų būti visuomenės ateities scenarijų kūrimo ir demokratinės kultūros išlaikymo terpė) jokios esminės permainos nebuvo ir nėra įmanomos kaip tik dėl to, kad vakarietiškos tvarkos įsileidimas tarybinių vadybininkų klasės viešpatavimui iškart padarytų galą. Tad iki šiol turime pačias tikriausias Tarybų Sąjungos saleles Europos Sąjungos narės politiniame kūne.

Nei moralumas, nei protas nėra taip vertinami Lietuvoje, kad apsimokėtų. Sunkoka įsivaizduoti mechanizmą, galintį tai pakeisti. Tarybinėje sistemoje šios žmogaus savybės tarnavo tam tikros rezistencijos šešėliu, tačiau perėjus į laisvos šalies būvį jos jokio pelno (net politinio) nedavė.

Esame laukinių vakarų prerijose, laisvė, žinoma, gniaužia kvapą, tačiau vieninteliai indenai, kuriuos žudome ir suvarome į rezervatus – tai mūsų tėvų karta. Mažai tikėtina, kad pasiekus laisvės dugną ims kristalizuotis vidinės tautos vertybės. Greičiausiai emigruosime, importuodami visas imanomas sistemas ir likdami vis toje pačioje vidinio konflikto su primestomis vertybėmis būsenoje.
temų inkarai: švietimas