raimundas zabarauskas 2005-10-27 apie mokymosį būdą
     2005 spalis
    
  03 10 17 24 31
  4 11 18 25
  5 12 19 26
  06 13 20 27
  07 14 21 28
1 8 15 22 29
02 09 16 23 30
 



Vėliausi komentarai:
05-25 civilizacijai tr...  06-06
06-05 deklaratyvi įst...  06-05
06-02 pilietinis ugdym...  06-04
06-03 tik kartą ir s...  06-03
06-01 pamažu daraus n...  06-01
05-30 kinietiškas kva...  06-01
05-29 idiotizmo rūši...  05-31
Man regis, daug kas iš mūsų yra gilūs savamoksliai – per du dešimtmečius pakeičiau kelias profesijas (astronomas, mokytojas, leidėjas, pardavimų vadybininkas, vadovas, autorius, programuotojas), ir nei vienoje vietoje nei dirbau pagal diplomą (fizika, optika ir spektroskopija), nei tiesiogiai naudojausi kokių nors mokymų metu gautomis žiniomis.

Nuo mokyklos iki pastarųjų metų (lankiau Linux kursus) beveik visada kartojosi ta pati istorija: arba buvo nagrinėjamos kažkokios beprasmybės (mokslinis komunizmas, civilinė sauga), arba individualus žinių rijimo būdas disonavo su mokymo sistema ir ją ardė (tikslieji, programavimas). Išimtimi laikyčiau penkis metus VU (na, gal pirmus pusantrų (matematiniai metodai, fizikinis pasaulio modelis), vėliau programavau ir tuo „naujuoju gebėjimu“ kaišiojau visas tingėjimo ir dėmesio stokos spragas).

Klasikinis mokymosi būdas yra viena prasčiausių mokymosi strategijų. Norėdamas išmokti php gavau užsakymą kurti šia kalba tinklapį. Korelio pramokau stebėdamas dizainerį ir per petį davinėdamas jam algoritmiškus patarimus. Rašytinio stiliaus išmokė dienoraštis. Naudotis Ekseliu – metai vadybos, kuomet nežinojau, kad egzistuoja Wordas.

Panašu, kad svarbiausia yra išsaugoti vaiko žingeidumą ir pamokyti jį metodų, analizės, o tuomet tik laiku pakišti šviežienos...
temų inkarai: švietimas