blogas – tekstų skaitymo būdas

 
KETURIASDEŠIMT SEPTINTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2009-11-20, aristokratiškumo pagrindas
 
Viename tekste susidūręs su aristokratiškumo sąvoka, susimąsčiau, ką gi laikyčiau aristokratu šiame postmoderniame post-religiniame, post-karališkame ir post-racionaliame pasaulyje?

Pirmiausiai atmečiau kraują. Jei laikytume, kad, sakykime, per dvidešimt metų kūdikis subręsta ir toliau paskleidžia savo genus, vėl sakykime – bent dviem palikuonims, tai nuo Vytauto Didžiojo pilnametystės iki mano gimimo praslinkus maždaug šešiems šimtams metų turime apie 30 genų sklaidos kartų.

Du pakėlęs trisdešimtuoju gavau apie milijardą, vadinasi, tris šimtus kartų daugiau, nei geba apdainuoti M. Mikutavičius. Tad beveik be jokios abejonės kiekvienas esame tinkamo kraujo.

Gal būt aristokratiškumo ženklu galėtų būti turtas, jei tik jis būtų tinkamai paveldimas. Vienok vienos kurį laiką itin populiaria buvusios sudurtinių žodžių šeimos bendroji dedamoji nauja- (naujasis) turi nemalonų laikinumo, efemeriškumo prieskonį.

Kaip tikslas nepateisina priemonių, taip ir rezultatas jų neišgano.

Atvirai tariant, vienas senas anekdotas beveik pataiko į tašką:

...naujasis xxx klausia anglo:
– Ko reikia, norint būti džentelmenu?
– Reikia baigti universitetą.
– O, kaip tik esu baigęs vieną (iš Lietuvoje veikiančių penkiolikos).
– Ne, universitetą turi būti baigęs ir Jūsų prosenelis...


Čia juokinga dėl kognityvinio disonanso tarp pilių, žagrių, universitetų ir universitetų. Bet aš ne apie tai.

Aristokratas yra tas, kuris nebijo domėtis, mėgina suprasti ir neskuba tikėti. Aristokratas, pajutęs, kad muzikos natos turi turėti kokią nors matematinę sistemą, netingi susirasti vikėje, kad tarpai tarp natų logaritminėje skalėje yra lygūs ir kad dviejų gretimų oktavų do dažniai skiriasi lygiai du kartus, ir kad mums įprastos natos pasiskirsto per lygiai dvylika tarpinių dažnių.

Aristokratiškumą lygiomis dalimis sudaro ne mažiau kaip trys dalys: bazinis pasaulio vaizdas, serendipumas ir kritinis mąstymas. Aristokratas neraginamas randa vikėje serendipity, antra vertus, jis nėra linkęs ir aklai, beatodairiškai tikėti viskuo, kas įvairiomis temomis joje rašoma. Jo pasaulėžiūros ašis - materijos, energijos tvermės dėsniai, priežastingumo ryšiai atmiešti Heizenbergo, žmogaus psichologijos ir statistinių reiškinių neapibrėžtumo.

Tikriausiai anaiptol dar ne viską išvardyjau? Tačiau neabejotinai aišku, kad aristokratiškumo pagrindas – mąstymo būdas.
 
< 2009-11-17 žmonės 2009-11-22 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 9teisingų be komentaro: 1
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
aristos (vienaskaitos vardininkas)

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama