raimundas zabarauskas 2006-11-02 kiek centralizuotas mūsų švietimas?
     2006 lapkritis
    
  06 13 20 27
  07 14 21 28
01 08 15 22 29
02 09 16 23 30
3 10 17 24
4 11 18 25
05 12 19 26
 



Vėliausi komentarai:
05-25 civilizacijai tr...  06-06
06-05 deklaratyvi įst...  06-05
06-02 pilietinis ugdym...  06-04
06-03 tik kartą ir s...  06-03
06-01 pamažu daraus n...  06-01
05-30 kinietiškas kva...  06-01
05-29 idiotizmo rūši...  05-31
Penktadienio dialogas prasideda grakščia Vytauto Strazdo replika apie ketvirtą švietimo įstatyme įrašytą sakinį (Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą).

Vienok, daug žadėjęs straisnio pavadinimas (Totali valstybės intervencija) išvirsta į du-tris prasminius teiginius (valstybė blokuojanti privataus švietimo veiklą, privačios mokyklos nėra pelningos, valstybinės gimnazijos renka iš tėvų pinigus, valstybinės mokyklos skatina korepetitoriavimą (šita mintis iškrito iš konteksto: kuo čia dėtas privatusis sektorius?)).

Tema nesurezonavo ir diskusijose (vos 2 atsiliepimai, bet ir tie nekonstruktyvūs).

Maniau, apžvalgininkas grybštelės šių metų egzaminų psichozės apnuogintą priešpriešą tarp dviejų „švietimo modelių“: vieni visuomenės raidą lenkiančioje sistemoje įžiūri menkai kontroliuojamą chaosą, neįgyvendinamus praktiškai bendruosius ugdymo planus, nematuojamą ugdymo procesą, nepalyginamus tarpusavyje mokyklinius mokinių pasiekimų įvertinimus.

Antri, apsvaiginti senesnių demokratijų pavyzdžio, siekia ugdymo turinį dar labiau decentralizuoti, pasiekimų vertinimo kriterijus paversti susitarimo tarp mokinių ir ugdymo įstaigos objektu, siekti kompetencijų, užmerkiant akis į jų pagrindą sudarančių žinių spragas, ugdyti dorą pilietį, nustumiant net ir kompetencijas į antrąjį planą.
temų inkarai: švietimas