|
KETURIASDEŠIMT PIRMOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2012-10-11, apie scenaristus ir skomorochus |
| |
Radau įdomių samprotavimų apie knygos ir literatūros mirtį. Taip sutapo, kad dar tebeperku fantastiką popieriuje, bet gali būti, kad nuo 2013 m. liausiuosi, todėl buvo įdomu.
Patiko pagrindinė mintis-raktas, požiūris į literatūrą, kaip į turinį (content) iš kurio natūraliai išsiveda kelios visai blaivios idėjos.
1. Baigėsi visuomeninė sutartis autorius-skaitytojas, nebėra aiškių kastų, leidėjai nebesugaba tarpininkauti (pasiimdami liūto dalį pelno), t.y., pakitusios technologijos nužudė tą biznio modelį, kuris ir kūrė tradiciją (ne tokią ir seną: gal tik kelių šimtmečių trukmės).
Įdomu, kad spausdintos knygos gimė kaip pigi alternatyva ranka perrašomoms. Visai natūralu, kad jas žudo nauja pigi alternatyva.
Knygų puslapių šlamėjimą ir popieriaus kvapą autorius visai teisingai lygina su pašto ženklais. Taip jie išliko. Ne, niekas nebesiunčia laiškų kaip nors kitaip, o ne e-paštu.
2. Viena vertus, pakitusi technologija sukėlė tam tikrą literatūros devalvaciją (nors surezonavusio teksto autorius kiek abejingiau į tai žiūri, tiesiog, esą, išnykęs estetinės piramidės poreikis). Tekstas trumpėja, fragmentiškėja, ne kulkos, o jų serijos, ne žodis dykumoje, o nuolatinė alchemija prieš skaitytojų akis.
Kita mintis: žodis svarbiau už literatūrą, ne vienpusė vertybių ar įvaizdžių sklaida, o nuolatinė komunikacija, žmonių bendravimas, socialiniai tinklai vietoje bibliotekų, komentarų kompostas vietoje knygynų. Tam tikras nuelitinimas skamba visai smagiai, bet kažkas man neduoda ramybės. Kažkokia musių valdovo baimė.
3. Profesionalūs rašytojai turės virsti vienu iš dviejų: scenaristais arba skomorochais. Bet kuriuo atveju, literatūra nustoja maitinti savo autorių.
Scenaristais čia vadinami reklamos kūrėjai, svetimus pinigus kūrybingai bet tikslingai leidžiantys žmonės. Literatūra, kaip širma, mimikrijos būdas, amorali minčių lauko deformacija. Kaip tik šito labiausiai bijojau blogsferoje.
Kita alternatyva neitin linksma: žmogus-teksto orkestras, masinis liaudies autorius, koncerto dedamoji yra tai, iš ko jis galbūt galėtų gyventi, bet svarbiausia jo tekstuose yra kontaktas su publika, tam tikras asmenybės visapusiškumas, supančios realybės fiksavimas ir interpretavimas, literatūra, kaip šou.
Taigi, mąstyti reikia ne apie laikmenas (popierius ar ne popierius), o apie iš jų skaitomą turinį.
Mane guodžia tik viena mintis: jau prirašyta tiek, kad visko ir neperskaitysiu. Dž. R. R. Martinui liko dar parašyti dvi knygas iš septynių, tad man blogiausiuoju atveju liko dar trys (geriausiuoju – penkios). |
| |
| < 2012-10-09 |
knygos |
visuomenė |
2012-10-12 > |
 | | komentarų: 0 | neteisingų atsakymų: 0 | teisingų be komentaro: 2 |
|
 
|